Literatūros teorija teigia, kad autoriaus požiūris į savo kūrinį nė kiek ne vertesnis nei žiūrovo požiūris į jį. Taigi jei gyvenimą žiūrėt kaip į kūrinį, manau, kad geriau jį atskleidžia darbai ir rezultatai, na dar kiti, o ne autoriaus požiūris, bet žanras reikalauja ir autoriaus požiūrio. Manau, kad esu nuoširdus, ieškantis, augantis, tobulėjantis besimokantis iš savo patirčių žmogus, į savo gyvenimą žiūrintis kaip į seminarą ir besistengiantis sąmoningai išmokti jo siunčiamas pamokas, kad eičiau tiek toli kiek pajėgiu, kad pasiekčiau savo asmeninį rezultatą – autentišką gyvenimą pagal savo vertybes ir principus. Man visos gyvenimo situacijos tėra dekoracijos kur veikiantieji asmenys Vertybės, Principai, Sąmoningumas, Meilė ir jų antagonistai – Baimė, Godumas, Nauda..

Tos paieškos mane privertė išmokti skaityti tris metus anksčiau nei moko visus vaikus; dvidešimčiai metų panirti į knygų pasaulį ieškant ten atsakymų ir namus paverčiant biblioteka; baigti filologiją; paskui trinktelėtis kietai ant žemės ir baigti ekonomiką; iš viso sukolekcionuoti keturis formalius ir dar pora neformalių išsilavinimų; suprasti, kad vaikystėje užsiprogramuotas tikslas „maksimaliai augti“ nereiškia knygų ir diplomų o sunkias sudėtingas patirtis, išbandančias pasiryžimo gyventi pagal principus tvirtumą; 22 metus be pertraukų būti verslų, savo laiku savo srityse užėmusių TOP 2-5 pozicijas Lietuvoje kūrėja, vadove, bendrasavininke, savininke; laikyti rankose milijonus ir rinktis ką pirkti malkas ar kruopas; būti rezonansinių procesų dalimi, spręsti šimtų žmonių likimus ir darbintis darbo biržoje; viską pasiekti, viską prarasti; praradus, susitaikius ir paleidus, pajausti laisvę nuo statusų postų, pinigų ir jų kuriamų iškreiptų projekcijų kitų žmonių akyse; išlaisvinus savo autentišką balsą vėl pasiekti savo iškeltus tikslus, laikotarpiu, kuomet Lietuva integravosi į pagrindinės europines ir pasaulines struktūras, skaitmenizavosi, kūrė savo įstatyminę ir verslo kultūrą.

O gyvenimo balanso „saldo“ ne daiktų, pinigų, įtakos ar socialinio rato dydis, o prasmingi su jais nuveikti darbai ir vidinis žinojimas, kad juos pavyko pasiekti laikantis savo principų. Toks jausmas mane „veža“, motyvuoja, verčia jausti gyvenimo skonį ir reikalauti iš savęs maksimumo, nors nesakyčiau, kad tai pats lengviausias ir kitų nuomone protingiausias kelias???? Vienas mūsų oligarchas mane mėgino „paprotint“, sakydamas: „tavo toks didžiulis potencialas o tu save riboji toms savo vertybėmis ir principais, tavo skrupulai tave stabdo nuo tikslų pasiekimo“. O aš manau kad mano tikslai ir yra vertybės, pricipai ir prasmingo gyvenimo pojūtis.

Ilgainiui, įpratus gyventi su atsakomybe ne tik už save, savo darbo rezultatą, savo darbuotojus, atsiranda atsakomybė už profesinę aplinką – dalintis savo profesine patirtimi, ten kur matai, kad žinių stoka lemia prastesnius rezultatus, atsiranda atsakomybė už socialinę aplinką ir poreikis savo tiesioginės profesijos rezultatus naudoti kaip priemonę asmeniškai prisidėti prie skaudulių sprendimo. Bedirbant su socialine sritimi, analizuojant situacijas, kodėl neveikia esamos pagalbos priemonės, natūraliai atsiranda matymas ko trūksta įstatyminiu ir poįstatyminiu lygmeniu, tad natūraliai prisideda konsultacinis darbas su politikais.

Pastaraisiais metais turėjau sau prisipažinti, kad nors esu vadovė ir mano atsakomybė verslo valdymas, bet beaugant mano didžiąją laiko dalį ir visą energiją ir emocijas užima nebe vadybinė bet socialinė, edukacinė veikla, todėl realizuodama tą natūralią profesinę slinktį iš kaupimo į dalijimąsi nuo verslo valdymo į konsultacijas, mokymus ir` darbą su labdaros organizacija ir sukūriau šią vietą kurioje, susidomėję mano konsultacijų ir mokymų paslaugomis, ras informaciją apie mano patirtį.