A.Camus suklydo, gyvename ne permainų, o paradoksų amžiuje. Štai, rinkimai į Prezidentus straipsniuose, laidose, socialiniuose tinkluose ir užstalėse vyksta metus, tačiau rinkimai dar nė neprasidėjo, renkame, reitinguojame, tačiau kandidatų dar nė neturime, ir renkame tuos, kurių darbas paprastai būdavo rinkti, analizuoti, komentuoti kalbinti kandidatus, tai yra renkame žodžio žmones, dar renkame taip emocionaliai lyg žiūrėdami pirmą kartą vergę Izaurą ar gavę istorinį šansą krepšinyje atsilošti prieš CSKA.

Žinoma, nebūtų į ką žiūrėti jei nebūtų reginio. O reginį, kuris leidžia mums tikėti archetipiniais dalykais, gėrio pergale prieš blogį, istoriniu teisingumu, lygybe, turime. Tokia jau žmogiška prigimtis, mums reikia asmens, į kurį sudėsime visus savo lūkesčius ar mėginsime permesti atsakomybę už savo gyvenimą, o jei neduokdie, kažkas gyvenime nepasiseks, negalėsime rasti darbo, ar nuvykti atostogų, renkame tą, kurį kaltinsime, kad gyvenimas negerėja.

Skaityti daugiau:
www.15min.lt