Įsibėgėjant aukštojo mokslo reformai, aplink save girdžiu daugiau emocijų, nei diskusijų. Mane pasiekia nerimas dėl ateities, baimė dėl pokyčių, dėl mažinamo darbo vietų skaičiaus, nusivylimas mažiau motyvuotu ir gabiu jaunimu ir apskritai tuo, kad jo mažiau. Vis girdžiu tą „blogiau, mažiau, sunkiau“ ir vis galvoju, kodėl mes taip bijome paleisti tai, kas praeina, ir atsiverti tam, kas ateina.

Kodėl matome, kas griaunama, bet nematome, kas kuriama, kodėl emocijų nepaverčiame konstruktyviomis diskusijomis, jei nuo to geriau ir mums, ir aplinkiniams, ir sistemai? Pokyčiai neišvengiami, visas pasaulis keičiasi taip greitai, kad, regis, nieko nelikę stabilaus išorėje, o vieninteliai stabilūs dalykai tie, kuriuos turim viduje – mūsų patirtis, kompetencija, vertybės, vidinė pusiausvyra, ramybė. Jei jie yra, juk galima ir besikeičiančiame pasaulyje su vidine pusiausvyra atkurti išorinę, o jei jų nėra, tai tos emocijos ir baimės, o ne valdžia, ir yra ta griaunamoji bet kokios sistemos jėga.

Skaityti daugiau:
www.15min.lt
www.bernardinai.lt
www.lrt.lt