Artėja valstybės atkūrimo šimtmetis. Valstybę atkūrėme, tačiau vis dar lieka uždavinys atkurti visuomenę. Nepriklausomą savo mąstymu, sąmoningą, pilietišką, bendruomenišką, atsakingą pirmiausia už save, savo veiksmus, savo gyvenimą ir prisiimančią atsakomybę padėti tiems, kurie sau padėti negali. Valstybė ne sienos, ne herbai, ne aikštės, ne įstatymai ir ne valdžia. Valdžia atsakomybės jausmo įstatymais priverstinai nesukurs tik sudarys tam sąlygas, taigi atsakomybė pirmiausia yra piliečio už save, o ne tik valdžios už pilietį.

O mes sukūrę laisvą valstybę nesuvokiame, kad su ta laisve kartu gavome ir atsakomybę. Ne tik teisę, bet ir pareigą atsakyti už save, už artimą savo ir už valstybę savo. Piktindamiesi, reikalaudami iš valdžios demonstruojame tą patį elgesį kaip totalitariniame režime – mainais į savo laisvę atiduodami jai atsakomybę už savo gyvenimo gerovę, o sau pasilikdami pasyvų vaidmenį piktintis ir reikalauti o ne aktyvųjį kurti. Sakoma, brandų žmogų nuo vaiko skiria tik viena savybė – gebėjimas prisiimti atsakomybę. Nebrandžios visuomenės, negebančios prisiimti atsakomybės, permeta ją valdžiai, o paskui iš jos reikalauja. Taigi norėdami teisės: laisvės, bet nenorėdami pareigos: atsakomybės, elgiamės lygiai kaip nesubrendėliai, kokie savo amžiumi dar ir esame nuo nepriklausomybės paskelbimo. Matyt tokia atsakomybės klausimo įtampa, palikta mums totalitarinio režimo, kontroliavusio viską – nuo gyvenimų iki minčių, tačiau tada nebuvo laisvės, nebuvo atsakomybės. Gal išties reikia, kad pasikeistų karta, kad kas nors pasikeistų, bet visi pokyčiai prasideda nuo įsisąmoninimo, kad turime lygiai tokią valdžią (vėl einančią centralizacijos ir reguliavimo didinimo keliu) kiek atsakomybės norime prisiimti sau, o kiek atiduoti atsakomybę už save jai.

Skaityti daugiau:
www.15min.lt
www.bernardinai.lt