Prieš Kalėdas kone visi į namus velkame po eglę. Tikrą eglę, ne šaką, ne dirbtinę o medį. Va čia ir visas paradoksas: lietuvio giluminis ryšys su medžiu ir dėl to nuosavybės forma reiškiamos jo „meilės“ nulemtas masinis jo kirtimas. Tokios mintys kyla dažną savaitgalį būnant giriose, tik nebežinant, ar vis dar giriose, ar jau miškininkystės pramonės gamybiniuose plotuose?

Pastaruosius porą metų mano ir įvairių regionų pamiškėse gyvenančių vietos gyventojų, net ir atviresnių gamtos inspektorių matomas vaizdas mums regis, kad ėmė drastiškai keistis – tai ką matome savo akimis sutampa – pagal nuotraukas matosi brandus miškas, bet nuvykus į vietą jo nebėra, beveik nesimato atrankinio, tik drastiškai daugėja plyno kirtimo, regis kaip prieš karą, marą ir kitas negandas, kaip kad šluoja visi viską kas tik gali, kiek gali, taip šią vasarą masiškai dieną naktį mačiau šluojant ir vežant mišką, o galvoje vis sukasi eilutės iš vieno padavimo, apie žmonėms besirodydavusią miško deivę, apsiverkusią, liūdną, kuri kalbėdavusi jiems pavymui: „Lietuva yra miškuose! Iškirsite miškus – nebus Lietuvos.“

Skaityti daugiau:
www.15min.lt