Kirvio politika: stebiu kovas dėl draudimo kirsti medžius jų vegetacijos ir paukščių perėjimo metu ir galvoju, kad tai ir kitose srityse vykstančios kovos – tarp valdžios, verslo ir žmogaus – iliustracija. Sakoma, „iš kirvio košės neišsivirsi“, bet vis mėgina iš kirvio užsidirbti tai miškininkai, tai politikai, o Damoklo kardas kabo virš jų, vis labiau išsiūbuojamas išcentrinių jėgų.

Vienoj kirvio pusėj visad tie, kurie nori kirsti, kurie nori pakeisti žalius plotus naudingais, kurie nori sutaupyti ant tų, kurie nebenaudingi per griežtinamą socialinės paramos ar liberalizuojamą gamtosauginę politiką, kitoj gi pusėj bendruomenės, besitelkiančios saugoti ir ginti tą paveldą – namus, gamtą, mūsų senolių orią senatvę. Verslo ir valdžios varomosios jėgos aiškios – instinktyviai gausinami svarbiausi išlikimo ištekliai – valdžia ir pinigai – nesikeičia nuo civilizacijos aušros. Instinktai aiškūs. O kokia ta prigimtinė jėga mumyse, tokia stipri, kad verčia telktis ir priešintis tai jėgai? Man tai prigimtinių ir pragmatinių poreikių sankirta, kova tarp materialinių ir dvasinių išteklių. O į ką remiasi ta rezistencija už savo gamtą, savo paveldą, savo teisę nebūti nurašytam tada, kai nebesi naudingas iš racionaliosios pusės žvelgiant, ar tai būtų namas, ar medis, ar netgi žmogus?

Skaityti daugiau:
www.15min.lt