Konfliktuodami esame banalūs. Mes visuomet įsitikinę, kad problema – kitas, o kitas visada įsitikinęs, kad problema esame mes. Mes lengvai kitam prikabiname etiketes: „Jis egoistas, naivus, nori viską kontroliuoti ar vadovaujasi emocijomis.“ Tačiau apie save juk niekad negalvojame: „Kaip vaikiškai, impulsyviai neracionaliai, egoistiškai aš elgiuosi“.

Iš kažkur ištraukę, prielaidą, kad problema pašnekovo, įsitikinę, kad mūsų šventas ir teisėtas tikslas jį perkalbėti, atversti į savo tikėjimą, o jei nepavyksta – užvažiuoti ir paspausti. Tikslas juk pateisina priemones. Kadangi pašnekovas mano lygiai taip pat apie mus, tai abu keliaujam tik į aklavietę. Taigi, esminis klausimas kaip pakeisti tą kryptį – iš priešpriešinės į lygiagrečią, iš iracionalios į konstruktyvią? D. Stone; B.Patton, S.Heen knygoje „Sudėtingi pokalbiai“ siūlo tokį modelį:

• Ne kalbėti, o prakalbinti.​​​​​​​
• Klausyti ir klausinėti.

Skaityti daugiau:
www.15min.lt