Mūsų tekstai – mūsų paliekami pirštų antspaudai: mes kalbam, o kalba kalba apie mus

Pasaulis per 20 metų pasikeitė iš esmės. Dalis mūsų asmeninio, socialinio, profesinio gyvenimo vyksta virtualioje erdvėje. Laiką leidžiame feisbuke, twitteryje, instagrame, naujienų naršome portaluose, informacijos ieškome google, kur vienu klavišo paspaudimu mums tampa pasiekiami kitų autorių tekstai, kurie mums daro įtaką, kuriuos kopijuojame ar galbūt sau teisindamiesi laiko stoka plagijuojame? Regis, K. G. Jungo hipotezė apie bendrą pasąmonės lauką įrodyta – visi esame viename lauke, tik ne pasąmonės, o komunikacijos, o jame save išreikšti, pateikti turime vieną vienintelę priemonę – jos didenybę Žodį, nes niekas nemato mūsų, slepiamės už Žodžių, todėl Žodis dar niekad nebuvo toks svarbus. Žodis valdo – tą savo kailiu pajuto politikos užribyje savo Žodžių ištremti politikai, tą patvirtino laimėjęs rinkimus deputatas – Žodis pirmą kartą įgijo valstybinę reikšmę.

Profesiniame gyvenime tas pats – dauguma mūsų jungiasi dirbti į virtualius debesis, viso pasaulio vadybos ekspertai tvirtina, kad įmonių tęstinumo ir išlikimo garantas bus gebėjimas skaitmenizuoti, apsaugoti, analizuoti ir modeliuoti darbą su savo turimais duomenimis. Taigi iš esmės visi tupime viename, neturinčiame valstybinių sienų, finansinių ar socialinių ribojimų lauke, tik skirtingai nuo realaus, kuriame galime remtis į dar Antikoje suformuotas komunikacijos taisykles, šis mums dar gana naujas. Nežinome, bandome, klystame, „eismo taisyklių“ nepažįstame, nes visiškai keičiasi įtakos svertai – kas valdo žodį – tas turi auditoriją, kas turi auditoriją – tas turi rinką, tas turi valdžią. Kaip anksčiau žmonija pasiskirstydavo teritoriniu, valstybiniu principu, taip dabar žmonija tampa auditorija ir ji jungiasi vertybių, interesų ar profesiniu principu į vieną ar kitą komunikacinį lauką. O jame mes, regis, kalbame taip, kaip įpratę realiame, – kiekvienas parenkame skirtingus sinonimus, sakinio konstrukcijas, įvardžius ir jais „kalbame“ pastabiam klausytojui visai kitus dalykus, nei manome kalbantys. Taigi žmonės kalba, o jų kalbà kalba apie juos visai ką kita, o ne jų norimą perteikti mintį. Ir mes girdim tą „ką kita“.

Skaityti daugiau:
www.bernardinai.lt
www.lrt.lt